Kraštovaizdžio tipai

Kraštovaizdis, dažnai pavadinamas landšaftu, yra žemės paviršiaus gamtinių ir / ar antropogeninių komponentų, kurie tarpusavyje siejasi informaciniais, medžiaginiais bei energetiniais ryšiais, teritorinis junginys. Gamtiniai komponentai yra dirvožemis, gruntiniai bei paviršiniai vandenys, gyvieji organizmai, paviršinės uolienos ir pan., o antropogeniniai, savo ruožtu, yra statiniai, archeologinės liekanos, žemės naudmenos ir pan. Kraštovaizdis yra rezultatas galybės gamtinių procesų bei su teritorijos naudojimu ir apsauga susijusių veiksmų. Jį galima apibūdinti kaip gamtos ir visuomenės pastangų kūrinį. Būtent tai yra vienas unikaliausių kraštovaizdžio bruožų – gamtinių procesų ir ūkinės žmogaus veiklos sąveikos kontekste atsirandantis išskirtinumas.

Gal dažnai nė nesusimąstome, jog kraštovaizdis yra mūsų gyvenimo kokybės dalis ir su daugeliu mus supančių procesų susijęs kur kas glaudžiau, nei galėtume pamatyti. Jis apima visą šalį, atskiras erdves, t. y. miestus, kaimus, vandenis ir t.t.

Skiriami du kraštovaizdžio tipai:

· natūralus;
· sukultūrintas.

Anot apibrėžimo, kraštovaizdžio tipas nusako kraštovaizdžio erdvinės struktūros pobūdį, atsižvelgiant į taikomojo arba fundamentalaus pažinimo kriterijus.

Natūraliu vadinamas žmogaus ūkinės veiklos visiškai nepaliestas arba paliestas labai minimaliai gamtinis kraštovaizdis. Pastarojo atsiradimą inspiravo natūralūs procesai gamtoje, kurie ne tik lemia, bet ir toliau formuoja kraštovaizdį. Gamtoje vykstantys procesai šiam kraštovaizdžiui daro didžiausią įtaką, o žmogaus veikla tik labai minimalią arba jokios.

Sukultūrintas kraštovaizdis traktuojamas kaip hibridinė geosistema, kuri susideda iš gamtinių bei sociogeninių struktūrų, tarpusavyje gana glaudžiai susijusių, tačiau turinčių skirtingą prigimtį. Gamtinėmis struktūromis yra tokios komponentų grupės kaip paviršiuje esantys vandenys, pamatinės uolienos, augalija, gyvūnija ir pan. Sociogeninės struktūros šiame kontekste yra statiniai, įvairiausi inžineriniai įrenginiai, archeologinės liekanos, dalinai ir patys žmonės bei kt.

Nors dažniau skiriami du minėti kraštovaizdžio tipai, kai kuriuose šaltiniuose jie įvardijami net penki:

· gamtinis, kuris, kaip jau minėta, gali būti natūralus arba subnatūralus;
· kaimiškas, dar gali būti vadinamas agrariniu, kuris susiformuoja dėl gamtoje vykstančių procesų bei žmonių veiklos, tačiau išsaugo esminius gamtinės struktūros ypatumus;
· miestietiškas, dar gali būti vadinamas urbanizuotu, kuriam žmogaus veikla yra padariusi didelę įtaką, taip pat šis kraštovaizdis žmogaus veiklos ir toliau yra veikiamas, vystomas, keičiamas;
· kultūrinis, kuris yra sukurtas žmogau veiklos ir atspindintis būtent žmogaus sambūvį su aplinka;
· funkcinis, kuris turi tam tikrą socialinę ekonominę paskirtį.

Kaip pasirinkti kraštovaizdžio tipą?

Kraštovaizdžio tipo pasirinkimą apželdinimo kontekste paprastai nulemia aplinka. Pavyzdžiui, miesto parkams, kitoms viešosioms erdvėms dažniausiai pasirenkamas miestietiškas kraštovaizdžio tipas, individualių namų teritorijoms – kultūrinis, miestietiškas ar kaimiškas, sodybose dažniausiai simpatijos jaučiamos kaimiškam kraštovaizdžio tipui. Tiesa, žmonės vis dažniau atsigręžia į gamtą, natūralumą, prioritetą teikia natūraliems, žmogaus rankos nepaliestiems stebuklams, tad natūralistinė aplinka labai mėgiama – neretas savo valdose nori sukurti tikrą laukinį, natūralų kraštovaizdį.

Pasitaiko, kad kraštovaizdžio tipo pasirinkimą diktuoja ir teisės aktai, pavyzdžiui, saugomose teritorijose intervencija bus ribojama.

Svarbu!

Kiekvienas įgyvendinamas projektas yra individualus ir sprendiniai bei jų įgyvendinimas gali būti koreguojami, priklausomai nuo aplinkybių, poreikių bei galimybių.